Apaštalų darbai 20

₁Sąmyšiui pasibaigus, Paulius susikvietė mokinius, padrąsino juos ir atsisveikinęs iškeliavo į Makedoniją. ₂Keliaudamas per anuos kraštus, jis duodavo mokiniams ilgų pamokymų. Paskui atvyko į Graikiją ₃ir ten pasiliko tris mėnesius. Jam besirengiant plaukti į Siriją, žydai rezgė prieš jį sąmokslą. Todėl jis nutarė grįžti atgal per Makedoniją. ₄Jį lydėjo Pyro sūnus Sopatras iš Berėjos, Aristarchas ir Sekundas iš Tesalonikos, Gajus iš Derbės ir Timotiejus, Tichikas ir Trofimas iš Azijos. ₅Šie iškeliavo pirmiau ir laukė mūsų Troadėje. ₆Po Neraugintosios duonos švenčių mes išplaukėme iš Filipų ir po penkių dienų susitikome su jais Troadėje; ten užtrukome septynias dienas.

₇Pirmą savaitės dieną, mums susirinkus laužyti duonos, Paulius ėmė juos mokyti. Kadangi jis žadėjo rytojaus dieną iškeliauti, tai užtęsė kalbas iki vidurnakčio. ₈Aukštutiniame kambaryje, kur mes buvome susibūrę, degė daug žibintų. ₉Vienas jaunuolis, vardu Eutichas, sėdėjęs ant palangės, giliai įmigo, Pauliui ilgiau bedėstant. Miego įveiktas, jis iš trečio aukšto nukrito žemėn. Kai jį pakėlė, jis buvo nebegyvas. ₁₀Nulipęs žemyn, Paulius pasilenkė ir, apglėbęs jį, tarė: „Nekelkite triukšmo, gyvybė tebėra jame“. ₁₁Vėl užlipęs aukštyn, jis laužė ir valgė duoną. Dar ilgai jis kalbėjo, ligi pat aušros, ir tada iškeliavo. ₁₂O jaunuolį atvedė gyvą, ir tai buvo nemenka paguoda.

₁₃Įsėdę į laivą, mes išplaukėme į Asą, kur ketinome paimti Paulių, nes jis buvo taip patvarkęs, pats norėdamas ten nuvykti pėsčias. ₁₄Susitikę Ase, paėmėme jį ir nuplaukėme į Mitilėnę. ₁₅Iš ten plaukdami toliau, kitą dieną atsidūrėme priešais Chiją. Rytojaus dieną pasiekėme Samą ir dar po dienos – Miletą. ₁₆Nenorėdamas gaišti Azijoje, Paulius nutarė aplenkti Efezą, nes, kiek įmanydamas, skubinosi Sekmines atšvęsti Jeruzalėje.

₁₇Iš Mileto jis pasiuntė į Efezą kvietimą, kad pas jį atvyktų Bažnyčios vyresnieji. ₁₈Jiems atėjus, Paulius prabilo:

„Jūs žinote, kaip aš visą laiką, nuo pirmosios dienos, kurią įžengiau į Aziją, pas jus elgiausi, ₁₉kaip tarnavau Dievui visu nusižeminimu, ašaromis ir bandymais, kuriuos teko iškęsti dėl žydų pinklių. ₂₀Kaip nieko nenutylėjau, kas jums naudinga, bet kalbėjau ir mokiau tiek viešumoje, tiek po namus, ₂₁žydus ir graikus ragindamas atsigręžti į Dievą ir įtikėti mūsų Viešpatį Jėzų.

₂₂Ir štai aš, Dvasios belaisvis, keliauju į Jeruzalę, nežinodamas, kas man ten nutiks; ₂₃tiktai Šventoji Dvasia kiekviename mieste man skelbia, jog manęs laukia pančiai ir vargai. ₂₄Bet aš per daug nebranginu savo gyvybės. Svarbu, kad tik baigčiau savo bėgimą ir įvykdyčiau tarnystę, kurią esu gavęs iš Viešpaties Jėzaus: paliudyti Dievo malonės Evangeliją.

₂₅Ir štai dabar aš žinau, kad daugiau nematysite mano veido jūs visi, su kuriais esu buvęs, skelbdamas Karalystę. ₂₆Todėl aš šiandien iškilmingai pareiškiu, jog nebūsiu kaltas, jei kas pražus! ₂₇Aš jums nieko nenutylėjau ir paskelbiau visus Dievo nutarimus.

₂₈Būkite rūpestingi sau ir visai kaimenei, kuriai Šventoji Dvasia jus paskyrė vyskupais, kad ganytumėte Dievo Bažnyčią, kurią jis yra įsigijęs savo krauju. ₂₉Žinau, kad, man pasitraukus, įsibraus pas jus žiaurių vilkų, kurie nepagailės kaimenės. ₃₀Net iš jūsų atsiras tokių, kurie klastingomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius. ₃₁Todėl budėkite ir nepamirškite, jog aš per trejus metus dieną ir naktį nepaliaudamas, su ašaromis įspėjinėjau kiekvieną. ₃₂O dabar pavedu jus Dievui ir jo malonės žodžiui, kuris turi galią jus išugdyti ir duoti paveldėjimą tarp visų pašvęstųjų.

₃₃Nė iš vieno netroškau nei sidabro, nei aukso, nei drabužio. ₃₄Jūs gi žinote, kad mano ir palydovų reikalams tarnavo šitos va mano rankos. ₃₅Ir aš jums visur rodydavau, kad, šitaip triūsiant, reikia paremti silpnuosius ir atminti Viešpaties Jėzaus pasakytus žodžius: ‘Palaimingiau duoti negu imti’“. ₃₆Tai pasakęs jis atsiklaupė ir kartu su visais pasimeldė. ₃₇Visi pradėjo graudžiai verkti ir, puldami Pauliui ant kaklo, jį bučiavo. ₃₈Jie ypač nuliūdo dėl žodžių, jog nebematysią jo veido. Paskui jie palydėjo jį į laivą.